Išorinių finansininkų paslaugos

Pavyzdžiui, konkrečios verslo įmonės klientų (pirkėjų) sudėtį stipriai lemia verslininko pomėgio rizikuoti laipsnis. Kuo šis rodiklis aukštesnis, tuo rizikingesnė pardavimų politika įmonėje, tuo ilgesnis skolininkų sąrašas, tuo daugiau vyksta teisminių skolų išieškojimo procesų. Tačiau šios įmonės pardavimų apimtys ir augimo tempai taip pat turėtų būti gerokai didesni, nei konkurento įmonėje, kuris rizikuoti mėgsta mažiau. Įdomiausia, kad galutinis rezultatas abiejų skirtingus rizikos laipsnius toleruojančių verslininkų finansinėse ataskaitose ir bankų sąskaitose gali būti labai panašus. Tik pasiektas jis bus skirtingais keliais, kurių vingiai priklauso nuo sprendimus priimančių žmonių skirtumų.
Tenka pripažinti, kad dėl tų pačių išvardintų priežasčių verslininkai arba naudojasi išorinių specialistų paslaugomis arba jų nepripažįsta ir nesinaudoja. Žinoma, vien žmogiškos savybės nėra ir negali būti pakankama priežastimi, apsprendžiančia šį pasirinkimą. Labai daug įtakos turi verslo aplinka, tradicijos. Šiuo požiūriu visos postsovietinės ekonominės sistemos drauge su visomis kitomis teigiamomis ir neigiamomis savybėmis paveldėjo vyraujančia nuostatą, kad savo visuomet geriau. Tokios nuomonės priežastis labai paprasta. Sovietinėje sistemoje vyraujančių reiškiniu buvo deficitas. Trūko beveik visko, pradedant elementariausiais higienos reikmenimis (kažkodėl nesinorėjo parašyti pirmo prisiminto konkretaus daikto pavadinimo), baigiant vietomis darželiuose, gyvenamuoju plotu ir t.t. Todėl visi didesni ir reikšmingesni ūkio subjektai (fabrikai, gamyklos, susivienijimai) stengėsi turėti ne tik visus jų pagrindinei veiklai reikalingus padalinius bei specialistus, bet ir visą eilę papildomų veiklų ir padalinių, kurie sudarytų galimybes darbuotojams patenkinti jų asmeninius poreikius. Dažnai įmonės turėdavo savo poilsiavietes, bendrabučius, valgyklas ir pan. Ši tradicija dar turi stiprų poveikį vyresniajai verslininkų kartai. Nors tai nėra amžiaus, bet patirties pasekmė. Iš kitos pusės žiūrint, kitokia patirtis, t.y. koncentracija į savo pagrindinę veiklą, pagalbines ir aptarnavimo paslaugas perkant išorėje, formuojasi truputį ilgiau nei dešimtmetis. Tai trumpas laikas. O jei dar prisiminsime, kad išorinių paslaugų pirkimo patirtis ne visuomet yra tik teigiama... Kaip ne visuomet mūsų nusamdytas specialistas į etatinius darbuotojus atitinka mūsų lūkesčius, taip ir išorėje perkamų paslaugų teikėjas ne visuomet gali pilnai patenkinti mūsų lūkesčius ar poreikius. Todėl savo aplinkoje galime išgirsti įvairių atsiliepimų apie išorėje perkamų paslaugų kokybę. Bet šioje vietoje norisi prisiminti pirmos straipsnelio dalies tezę ir ją perfrazuoti tokiu būdu: rinka išspręs išorėje perkamų paslaugų kokybės klausimą. Suprantu, kad niekam nesinori tapti tuo rinkos dalyviu, kuriam teks atlikti vieną iš rinkos funkcijų, netinkamų dalyvių atrankos ir atmetimo funkciją. Nes tai reikš, kad kažkokią tai neigiamą patirtį jums sukaupti teks, bet visi geri darbai, kaip taisyklė, atlyginami. Kodėl šis dėsnis turėtų nesuveikti nagrinėjamu atveju?
Bet kol kas kalbame tik apie „mikštasias“ priežastis, nulemiančias neypatingą išorėje perkamų paslaugų populiarumą. Mikštomis pavadinome dažniau psichologinėmis vadinamas priežastis, bet šių eilučių autorius save mato arčiau informacinių technologijų, nei psichologijos, todėl ir terminą skolinasi iš tos srities. Jeigu darome išvadą, kurios pagrindimui nesinori gaišinti skaitytojo laiko, tai nagrinėjamu atveju ji gana paradoksali. Šią dieną išorėje perkamų paslaugų populiarumui stipresnę neigiamą įtaką daro minkštosios priežastis. Taip, būtent patirtys, įsivaizdavimai, įpročiai lemia sunkumus parduodant išorines paslaugas arba tiksliau - vengimą jomis naudotis. Šį paradoksą galima pagrįsti vadovaujantis priešingybės teigimu. Objektyvios išorinių paslaugų naudojimo sąlygos, o finansininkams tai pirmiausia finansinė santykių pusė, yra palankesnės šių paslaugų pirkėjams. Taip, norima konstatuoti, kad verslui labiau apsimoka naudotis aukštos kvalifikacijos išorinio finansų specialisto paslaugomis, nes užsakomosios finansininkų paslaugos kainuos mažiau, nei analogiškos kvalifikacijos specialisto darbas pagal tradicinę darbo sutartį. Gal skamba nelabai įtikinamai, todėl pagrįsime dviem argumentais. Pirma, skaičiuodamas savo darbuotojų kainą darbdavys dažniausiai nesąmoningai pamiršta įkalkuliuoti visas netiesiogines sąnaudas, susijusiais su darbo vietos sukūrimu (patalpos, biuro technika, baldai, interjero detalės ir t.t.) bei jos išlaikymu (šildymas, elektra, vanduo, ryšiai, valymas, apsauga ir t.t.), o taip darbuotojo valdymu, skatinimu, tobulinimu ir panašiomis sąnaudomis. Apskaičiavus realią darbo jėgos jūsų versle kainą (nepamirštant prie tiesioginių sąnaudų priskaičiuoti visus sumokamus mokesčius) pasirodys, kad išorinių specialistų įkainiai nėra tokie dideli, kaip atrodė gavus komercinį pasiūlymą. Antra, etatinius darbuotojus dažniausiai samdote pilnam darbo laikui, o išorinių specialistų paslaugomis naudositės gerokai trumpesnį laiką. Tenka pripažinti, kad bendradarbiavimo pradžioje abi pusės patirs daugiau laiko sąnaudų, bet tai neišvengiamas adaptacijos naujoje situacijoje rezultatas.
Nagrinėjamai temai mūsų teoretikai ir praktikai skiria per mažai dėmesio. Ši tema aktuali vien todėl, kad plačiau naudojant užsakomųjų paslaugų pirkimo modelius galima ne tik susikoncentruoti pagrindinei veiklai, bet skiriant tam daugiau laiko ir dėmesio, pasiekti aukštesnius našumo ir efektyvumo rodiklius. O tai yra vienas didžiausių rezervų daugelyje šalies verslo subjektų. Todėl ir ateityje sieksiu nepraleisti progos priminti ar pagilinti žinias apie šį verslo organizavimo modelį, nes esu pakankamai įsitikinęs jo efektyvumu ir naudingumu.

Dr. Arvydas Kazakevičius