Išorinių finansininkų paslaugos

Problemos esmė gana paprasta: anglų kalbos, kuri pagrįstai laikoma verslo kalba, terminai ne visuomet lengvai verčiami į lietuvių kalbą. Turėtume pastebėti, kad analogiška situacija yra su vertimu ir į daugelį kitų kalbų. Nors praėjo daugiau nei dvidešimt metų ir problemos su rinkos ekonomikos terminų naudojimu iš esmės išspręstos, tačiau kai kurie terminai taip ir liko vienareikšmiai ir aiškiai suprantami tik originalo kalboje (angliškai), o išversti - praranda savo tikslumą, skamba neįprastai, todėl sudaro tam tikrus nepatogumus tiek vartojime, tiek supratime. Gana ryškus pavyzdys yra terminas „outsourcing“. Jis gali būti verčiamas kaip: „išorės paslaugų pirkimas“, „užsakomieji darbai“, „užsakomosios paslaugos“. Tokius variantus siūlo ekonomikos terminų žodynai, o kartu su vertimais siūlo ir jų paaiškinimus, kas iš esmės palengvina supratimą.
Išorės paslaugų pirkimas dažniausiai apibūdinamas kaip specializacijos būdas, kuomet įmonė tam tikrą funkciją ar jos dalį perduoda vykdyti nesusijusiam (išoriniam) paslaugos teikėjui. Išorės paslaugų pirkimu siekiama sumažinti kainą ir gauti geresnę paslaugos kokybę. Paprastai įmonės atsisako šių funkcijų: valymo, apsaugos, darbuotojų maitinimo, apskaitos ir kitų. Atitinkamai specialistus, teikiančius išorės paslaugas galima vadinti išoriniais specialistais. Taigi įmonė gali nusipirkti išorinių valytojų, išorinių apsaugininkų, išorinių buhalterių ir kitų išorinių specialistų paslaugas. Mūsų galva dauguma Lietuvos rinkos dalyvių galėtų sėkmingai naudotis išorinių finansininkų paslaugomis. Mūsų bendrovė jau ne pirmi metai siūlo išorinio finansų direktoriaus ir išorinio finansų analitiko paslaugas.
Didžiausias privalumas, naudojantis išorinių finansininkų paslaugomis, yra gana paprastas, bet labai svarbus: rinkoje įmonė gali nusipirkti aukštos kvalifikacijos finansininkų paslaugas, sumokėdama mažesnę kainą, nei samdomiems pagal darbo sutartį analogiškos kvalifikacijos finansininkams. Beabejo toks teiginys reikalauja pagrindimo. Finansininkai, kurie pasirenka savarankiško paslaugų teikimo variantą, visais įmanomais legaliais būdais, išskyrus darbo sutartį, kaip taisyklė yra patyrę, aukštos kvalifikacijos profesionalai. Jeigu jie būtų kitokio lygio specialistai, tai pirmiausia jie neišgrįstų dirbti savarankiškai, o jeigu surizikuotų, tai būtų laikina. Rinka turi šį privalumą, joje išlieka tik geriausi. Kodėl geri specialistai atsisako saugiausio savo žinių, įgūdžių ir laiko pardavimo būdo – samdomo darbo pagal darbo sutartį? Tai visuomet asmeniška, tačiau dažniausiai sutinkamas priežastys reikėtų paanalizuoti.
Pirmąja priežastimi galima nurodyti norą dirbti finansų direktoriumi ar finansų analitiku. Taip, būtent noras, o ne - „nenoras“. Paradoksas, bet realus. Tiesiog Lietuvoje yra nedaug įmonių, kuriose yra pilnas etatinis apkrovimas finansų direktoriui ar finansų analitikui. To pasėkoje Finansų direktoriai tampa: „Finansų ir administravimo“, „Finansų ir strateginio vystymo“, „Finansų ir komercijos“ arba bent jau „Finansų ir ekonomikos“ ir panašiais direktoriais. Pačiam šių eilučių autoriui teko vadintis bent dviem iš keturių pateiktų pavyzdinių pavadinimų. Nors žodis „vadintis“ panaudotas netinkamai. Reikėjo rašyti – dirbti. O tai reiškia tik vieną, kad prie pagrindinio - finansų valdymo darbo, dar prijungiamos papildomos funkcijos, sritis, atsakomybės. Palaipsniui tampi plataus profilio specialistu, palaipsniui tolsti nuo savo srities ir pradedi prisiminti liaudies išmintį: „devyni amatai – dešimtas badas“. Nenoriu įrodyti, kad tai netinkamas ar kažkuo ydingas modelis. Tikrai – ne. Asmeniškai teko įsisavinti eilę gretutinių sričių (informacinės technologijos, personalo valdymas, strateginis planavimas ir kt.), kas tikrai naudinga savo kvalifikacijai kelti, bet, deja, ne pagrindinėje specialybėje. O žiūrint į pareigų ir funkcijų atlikimą atsakingai, gali lengvai pasiekti lygį, kuomet gilinimuisi į gretutines sritis pradedi skirti daugiau laiko nei savo specialybei – finansams. Tai tampa dar viena priežastimi, galinčia paskatinti finansų specialistą tapti laisvu rinkos dalyviu arba specializuotos įmonės darbuotoju. Ypač jei mūsų analizuojamas finansų specialistas turi ambicijų augti profesine prasme ir siekti vis naujų iššūkių. Dirbant su vienos įmonės finansų valdymo uždaviniais tai gali būti sudėtinga. Aišku, jei mes sutariame atmesti kaip šio finansininko darbovietes tas įmones, kuriose reikia ne tik finansų direktoriaus, bet ir jam pavaldžių darbuotojų kolektyvo. Žinoma, tokio sąrašo pateikimas negali būti šio straipsnio uždaviniu ir rezultatu.
Aukščiau išvardintas priežastis galima vadinti profesinių priežasčių grupe. Iš anksto sutinkame su nuomone, kad jų gali būti daugiau. Mūsų atveju tikslas yra įrodyti, kad tokių profesinių priežasčių grupė egzistuoja, bet ne pateikti visą įmanoma šios grupės sąrašą.
Kitą priežasčių grupę taip pat sąlyginai galime vadinti asmeninių priežasčių grupe. Šiai grupei galima priskirti beveik visas priežastis, dėl kurių specialistai keičia darbo vietas. Kadangi sąrašas gali būti gana ilgas, bet jis mums svarbesnis kaip faktas, o ne kaip analizės objektas, todėl leisime sau tik užfiksuoti, kad tokia išėjimo iš darbo, darbo santykių nutraukimo priežasčių grupė objektyviai egzistuoja.
Tokiu būdu prieiname logišką išvadą, kad dėl objektyviai egzistuojančių priežasčių, rinkoje galima nusipirkti aukštos profesinės kvalifikacijos finansų specialistų paslaugas, kurias jie pageidauja parduoti kaip išorines finansininkų paslaugas arba užsakomąsias finansininkų paslaugas.
Ar tai reiškia, kad egzistuojanti pasiūla natūraliai patenkins paklausą, suveiks visuotiniai rinkos dėsniai ir ji sėkmingai vystysis toliau? Deja, ne visai. Minėti rinkos dėsniai lengvai veikia kryptimi kuomet paklausa sukuria pasiūlą. Atvirkštinis procesas ir teoriškai, ir praktiškai yra gerokai sudėtingesnis. Apie tai norėtųsi padiskutuoti kitoje straipsnelio dalyje.