Ekonominių svertų naudojimas įmonių finansų valdyme

Finansų valdymo teorijoje ekonominiai svertai nagrinėjami susietai su finansine rizika. Išskiriami trys ekonominiai svertai: veiklos (operacinis), finansinis ir bendrasis (kombinuotasis) svertai. Verta pastebėti, kad lietuviškoje finansinėje literatūroje pirmasis nurodytas svertas įvardijamas nevienodai. Vieni autoriai jį vadina veiklos arba operaciniu svertu, kiti – verslo svertu. Taip pat pabrėžtina, kad vienuose šaltiniuose naudojama tiesiog sverto kategorija, o kituose sverto efekto kategorija. Kadangi veiklos ir finansinis svertai gali būti suskaičiuojami naudojantis keliomis metodikomis, tai ir skaičiavimų rezultatus skirtinguose šaltiniuose surasime pavadintus skirtingai: arba sverto lygis, arba sverto laipsnis. Jeigu naudoti tiesioginį vertimą iš tarptautinės verslo kalbos, t.y. anglų, kurioje veiklos (verslo) svertas vadinamas Degree of operating leverage ir trumpinamas DOL, matomai reikėtų naudoti veiklos sverto kategoriją. Arba naudoti trumpinį DOL, kurį supras visi su verslo finansais susiję asmenys.

Finansinė rizika – palūkanų normos, valiutos kurso, kredito, likvidumo ar kitokia rizika, kuri kyla iš įmonės turimo finansinio turto ar finansinių įsipareigojimų. Veiklos riziką sukelia didelis DOL, nes santykinai nedidelis pardavimų apimties pasikeitimas daro didelę įtaką įmonės pelnui prieš palūkanų mokėjimą ir apmokestinimą, kuris apskritai vadinamas įmonės bendruoju pelnu. DOL daro didelę įtaką nenuostolingumo lūžio taškui (angl. Break even point). Lūžio taškas - tai pardavimų apimtis, kuriai esant firmos bendrosios išlaidos (kintamosios išlaidos plius pastoviosios išlaidos) yra lygios bendrosioms pajamoms.

Didelis DOL reiškia, kad kuo mažiau įmonė turės pastoviųjų išlaidų, tuo greičiau ji pasieks lūžio tašką. Įmonės veiklos pelningumas, viršijus lūžio tašką, didėja palyginti sparčiau. Lygiai taip pat ir įmonės veiklos nuostolingumas iki lūžio taško yra palyginti didesnis. DOL sverto lygis apibrėžiamas kaip procentinis įmonės pelno prieš palūkanų mokėjimą ir apmokestinimą pasikeitimas, pardavimu apimčiai pasikeitus vienu vienetu.

DOL = pelno prieš palūkanų mokėjimą ir apmokestinimą pasikeitimas (%) / pardavimų apimties pasikeitimas (%)

Taip pat finansinė rizika iškyla dėl to, kad naudojame skolintą kapitalą ir tai sukelia papildomą riziką, nes naudojame kreditus, paskolas ar kitus finansinius įsipareigojimus išoriniams subjektams. Finansinės rizikos poveikis pasireiškia įmonės pelningumo nepastovumu. Kreditų sukeliamą finansinės rizikos mastą įvertina finansinio sverto (Degree of financial leverage (DFL)) lygis. DFL sverto lygis įvertina akcininkams priklausančio pelno nepastovumą dėl veiklos pajamų pasikeitimo. Šis nepastovumas yra rizikos matas.DFL lygis - tai vienai akcijai tenkančio pelningumo procentinis pasikeitimas, priklausomai nuo pelno prieš palūkanų mokėjimą ir apmokestinimą pasikeitimo.

DFL = vienos akcijos pelningumo pokytis (%) / pelno prieš palūkanų mokėjimą ir apmokestinimą pokytis (%)

Finansinio sverto lygį taip pat galima apskaičiuoti pagal šią lygtį, kuri yra išvesta iš aukščiau pateiktos lygties.

DFL= pelnas prieš palūkanų mokėjimą ir apmokestinimą / pelnas prieš palūkanų mokėjimą ir apmokestinimą minus palūkanų išmokos.

Rodiklis DOL pasireiškia naudojant veiklos lygiui nustatyti pastoviąsias išlaidas. Pastoviųjų išlaidų lygis yra tarsi įmonės verslo rizikos indikatorius: kuo aukštesnis DOL rodiklis, tuo didesnė įmonės verslo rizika. Esant aukštam DOL, nedidelis pardavimų apimties sumažėjimas dažnai būna didelio veiklos pelno sumažėjimo priežastis. Taigi galime teigti, jog kuo didesnės įmonės pastoviosios išlaidos, tuo didesnė veiklos rizika. Veiklos riziką sukelia aukštas DOL rodiklio lygis. Taip pat DOL daro didelę įtaką įmonės nenuostolingumo lūžio taškui.

DFL sverto lygis įvertina akcininkams priklausančio pelno nepastovumą dėl veiklos pajamų pasikeitimo. Šis nepastovumas yra rizikos matas. DFL sverto lygis – tai vienai akcijai tenkančio pelningumo procentinis pasikeitimas priklausomai nuo pelno prieš palūkanų mokėjimą ir apmokestinimą pasikeitimo. DFL svertas – tai paskolų naudojimas įmonės kapitalo struktūroje. Dažniausiai skolintas kapitalas naudojamas norint padidinti akcinio kapitalo (savininkų nuosavybės) pelningumą. Didėjantis DFL yra finansinės rizikos didėjimo požymis. Jei įmonė jau yra nusistačiusi optimalią kapitalo struktūrą, kapitalo vidutiniai svertiniai kainai pradėjus kilti, įmonės kapitalo vertė pradeda mažėti. Padidėjus įsiskolinimo koeficientui padidėja ir įmonės savininkų nuosavybės pelningumas (ROE).

Iki tam tikro lygio, finansinis svertas yra teigiamas dalykas, ir gali padėti priartėti prie efektyvios kapitalo struktūros, kadangi paprastai skolintas kapitalas yra pigesnis nei nuosavas. Žinoma, yra ir kita finansinio sverto pusė – jis stipriai padidina įmonės nemokumo riziką.

Palikite komentarą

Žvaigždute (*) pažymėti laukeliai yra privalomi ir turi būti užpildyti. Komentaruose naudoti HTML kodą yra draudžiama.